Aragonas išvydes kaip Gabrielos veida nušvietė šypsena i r tas veidas kai ji pauostė rože Aragonas tarė pats sau:
- Ji ateis..tikiu. Tada laimingia šypsodamasis nuėjo ir nekantriai laukė vakaro. Kai staiga į jo namus iskrido pelėda aragonas nustebes paėmė pargamento ritinėli ir jį išviniojes perskaites sušuko:
- Jehuuuu!! oij..tikiuosi nepergarsiai, kaimynai negirdėjo... Aragonas tučtuojau pasičiupo puokšte ir išlėkė į kordidoriu laukti ten Gabrielos.